Jei mokytojas turi ekologines, aplinkos tausojimo nuostatas, jis visada ras būdų, kaip prieinamai, paprastai, atliekant kasdienes užduotis,  perduoti jas mokiniams. 

Minint poeto Pauliaus Širvio 100- ąsias gimimo metines, 3a (mokytoja Auksė Pleikienė) klasės mokiniams buvo skirta užduotis – iliustruoti vieną iš trijų  pasirinktą eilėraščio  fragmentą. Džiugu buvo matyti, kad vaikai poetinį žodį iškart pagavo ir ėmėsi darbo. Per dvi pamokas nupiešta iliustracija  atskleidė   mokinių turimą asmeninę patirtį,   iš meninio žodžio   gimusio vaizdo  suvokimą . Trečioji pamoka vyko jau bibliotekoje, kur mokiniai buvo trumpai supažindinti su poeto Pauliaus Širvio  kūryba. Perskaitę  visą siūlytą iliustruoti eilėraštį, pradinukai komentavo  savo pojūčius, kuo papildytų piešinį, o ką paliktų nepakeista, ką naujo įžvelgė, išgirdo poeto žodžiuose.  Kaip vieną  įsimintiniausių įvaizdžių vaikai išskyrė beržą. Jis buvo piešiamas įvairių  metų laiku, bet visada, anot mokinių, tarsi  gyvas. Gyvas todėl, kad turi širdį, verkia,  labai  sužmogintas, net “rengiasi”  kaip žmogus  – “su lopais baltinių”. Ir nors “ašaros jo šaltos”, bet  “gaivina šaltiniu”. Mokiniai prisiminė pasakojimus arba  pačių skaitytus tekstus , kad iš beržo buvo gaminamos vygės, kuriose lingavo kelių šeimos kartų kūdikiai. Vaikams priminta, kad buvo įprasta papuošti berželiais mirusiojo kelionę į kapus.  Mokiniai taikliai pastebėjo, kad viename jų iliustruotame eilėraštyje berželis  nepalieka  net poilsio vieton palydėto žmogaus . Jis “gailiom rasom pabarsto/ užukastus giliai”. Visa tai – beržo rūpestis, jo auka, meilė žmogui. O ką žmogus jaučia beržui? Ar  tas  ryšys abipusis? Vaikai nesunkiai paaiškina, kad beržo skausmas persiduoda žmogui: “ Ir sunkiasi pro tošį/ Jo skausmas į mane”.

Pokalbio pabaigoje nebuvo jokių didaktinių apibendrinimų. Mokinių  susikaupimas, jų nuoširdūs ir jautrūs   pamąstymai liudijo, kad darna su  gamta juos  lydės visą gyvenimą.

Bibliotekininkė Violeta